|
Ky roman ėshtė i pazakontė nė krijimtarinė e Andrea Camillerit. Nga leximi i
parė tė duket si njė gjuhė e thatė, e mprehtė, qė nuk jep ekspresivitetin e
dialektit, as nė ndonjė nga format e ndryshme, tė zhdėrvjellėta e tonike, qė
gjenden shpesh nė prozėn e mjeshtėrit tė Porto Empedokles dhe, nėn formėn e
ironisė, butėsisė dhe mirėkuptimit pėr dobėsitė e njeriut, qė pėrfshihen pėr tė
zbutur edhe situatat mė tė rėnda dhe mizore. Kėtu nuk ka asnjė mundėsi ikjeje
ose fshehjeje. Secili karakter ėshtė dorėzuar nė dėnimin e tij dhe domethėnien e
veprimeve tė tij. Ajo ēka shfaqet mė tepėr te ju nė kėto faqe ėshtė zėri i
njeriut tė teatrit, Camillerit. Ndihet menjėherė nė pėrshkrimin rigoroz tė
intrigės, nė rrafshin e marrėdhėnieve mes karaktereve tė personazheve, nė
batutat e matura, tė pėrkryera pėr efektivitetin dhe besueshmėrinė, nė ritmin e
dramės tipike bashkėkohore: patologjik, i pamėshirshėm dhe absurd.
|
